Labai liūdna šventė yra laidotuvės, kai paminklai ne iš niekur atsiranda kapinėse, bet juos atneša ir padeda artimieji tų žmonių, kurių dabar jau nebėra tarp gyvų. Bet ar tikrai viskas visada laidotuvėse būna tik liūdna. Ar įmanoma taip ilgai išgyventi liūdesį, tokį gryną ir didelį, nesibaigiantį, labai stiprų. Tai irgi gali būti ribota, nes žmogus pačios intensyviausios emocijos neištveria taip be galo ilgai. Tai štai keletas pamąstymų apie tai, kas laidotuvėse būna tikrai labai liūdna, o iš ko galima ir pasijuokti.

Liūdna

Už širdies visiems visada griebia ta mintis, kad nebėra jau artimo ar tolimo žmogaus. Kad mirtis jį nusinešė, kad reikės kažkaip gyventi be jo, galų gale, kad ir pats ten pat atsidursi, kad ir ką čia vaidinsi, gyvendamas šiame gyvenime. Nesmagu suvokti, kad ir virš tavęs paminklai bus kada nors įkasti. Tačiau vis tiek įdomu žinoti, kad be liūdnumų tame būna ir linksmybių. Bet apie jas vėliau.

Žmonės, dalyvavę laidotuvėse, turbūt sutars, kad tikrai labai skaudi dalis visada yra ta, kai uždengiamas karstas, o vėliau – kai jis įleidžiamas į duobę ir užkasamas. Ir ta procesija raudotojų per visą miestą, kad ir kokia ji atrodo necivilizuota, ji visgi yra iš širdies gelmių. Tada yra liūdniausios dalys. Liūdna ir šiaip sėdėti šarvojimo salėje ir žiūrėti į daug žmonių, atnešusių gėles arba vokus, liūdna, kai ateina vis kitas žmogus apsiverkęs atsisveikinti, tada artimieji taip pat labai susigraudina. Liūdna yra, kai giedamos giesmės, ypač rožančius, arba „Anapus saulės mes susitiksim“, verianti melodija kartais gali ir linksmą dieną dėl pačios muzikos priversti susigraudinti, na o laidotuvėse ar šermenyse iššaukta ši dramatinė nuotaika tiesiog pramuša visas užtvankas ir žmonėms liejasi ašaros upeliais. Tai normalu.

Linksma

Ten, kur netektis, kur trūkumas ir mintis, kur to suvokimas – ten liūdna. Tačiau ten, kur yra gyvieji, ten dar gali būti ir visokių linksmybių. Taigi, kadangi ateinama ne tik atsisveikinti su velioniu, bet ir, iš dalies, kažkiek pamatyti bei pasimatyti su kitais jį pažinojusiais, tai čia ir atsiranda visokios linksmybės. Juk smagu gali būti pasišnekučiuoti tame kambarėlyje su sausainiais. Kartais žmonės ten net taip prigeria brendžio, kad atrodo, jog linksmybėms pabaigos nebus, paskui tiks taiga neva labai susigėsta, kad taip šėlsta per laidotuves ir ima santūriau sėdėti.